Tai  Esminis Pasirinkimas tarp Šviesos ir Tamsos kiekviename iš mūsų arba kaip įvardija religijos – Teismas. Nuovokus skaitytojas be abejonės supras, kad šios sąvokos jokiu būdu nereiškia „balta – juoda“. Jos reiškia kiekvieno mūsų sąmonę, t. y.,  Suvokimą ir Nesupratimą.  Kinai sako „ visų mūsų ligų priežastys glūdi nesupratime“. Būtent. Tačiau dabar ypač serga sielos. Jos serga, nes niekaip negali išsilaisvinti iš per daugybę reinkarnacijų jas paslėgusių  ydų naštos. Sunku tos naštos nusikratyti – daug darbo tai reikalauja. Ir darbas tas neįprastas – su savimi. Nelengva pastebėti savo trūkumus, lengviau matyti juos kituose. Lengviau žaisti „juoda – balta“. Apsižvalgykite – tai vyksta visose gyvenimo sferose: politikoje, dvasininkijoje, versle, net šeimose. Klausimas paprastas: ar aš noriu suvokti daugiau, ar ir toliau beveliju likti savo pamėgtoje smėlio dėžėje ginčytis dėl formelių... Pasirinkus pirmąjį variantą, tenka atmesti įprastus „neturiu laiko“, „ nemoku“, „man neišeis“, „ sunku“, o pasiraitoti rankoves ir imtis darbo. Kelių čia daug. Kiekvienam skirtas savasis. Jį suradus ir juo einant pamažu nukrenta rūkas, iki tol dengęs akis ir protą, širdis ima plakti vienu ritmu su Visata. Keičiasi viskas.  Pasirinkus antrąjį variantą, apie šį darbą gali būti kalbama, tačiau realiai nedaroma nieko. Jei tai, koks tas žmogus tuo metu yra, ir yra tikroji šios sielos suvokimo šiame įsikūnijime viršūnė, jis ramiai ir saugiai pragyvens iki mirties, nesvarbu darys jis kitiems bloga ar ne. Jei siela turi vystytis toliau, toks žmogus būtinai gaus perspėjimus, pasireiškiančius sunkiomis situacijomis, ypatingais įvykiais ar ligomis. Kiekvienam tai vyksta savaip. Kuo labiau žmogus savyje nepasirinkęs, tuo daugiau jo gyvenime kartosis buitinės dvilypės situacijos, pirštu badančios į Esminį Nepasirinkimą. Ne būrėjo, astrologo ar draugų tada klausti reikėtų, o tik savo širdies.. Klausdami kitų, deleguosite jiems atsakomybę už savo Pasirinkimą, tuo deleguodami ir karmos dalį. Prisiėmęs ją padaro Jums meškos paslaugą, nes atima evoliucijos galimybę. Jis susikuria melagingo mokytojavimo karmą, o jūs – prailginate savo nepasirinkimo kančias. Dabar Evoliucijos metas. Evoliucija – vienas iš Visatos dėsnių. Niekas jo pakeisti negali.  Dabar kinta mūsų visos Saulės sistemos planetų sąmonė, tad kaip gali nekisti mūsiškė... Juokinga būtų galvoti, kad ši kartą tai kažkurį iš mūsų aplenks. Todėl apie užsistovėjimą ir pranešama įvykiais, nes būtent jų kalbą žmogaus protas geriausiai gali suprasti...  

                      Dar ryškiau, nei bet kada, atsiskiria ezoterinė ir egzoterinė kryptys. Savo laiku apie jas kalbėjo E. P. Blavatskaja, A. Beily, R. Steineris. H. Persivalis, E. Rerich. Prisiminkime E.P. Blavatskają: ezoterinis – (gr. „esoterikos“) tai  vidinis, slaptas, paslaptingas, slypintis giliai širdyje;  ekzoterinis  - viešas, skirtas publikai. Tai priešingybė ezoteriniam – vidiniam.( žr. E.P. Blavatskaja „Teosofskij slovar“, M., 1994,  469 – 470 psl.).

Ar begalima pasakyti aiškiau. O dabar apsidairyk aplinkui, mielas skaitytojau... ką matai? Ar dar reikia paaiškinimų?

                      Vadinasi, tikrieji ezoterikai – tai tie savotiški legendiniai Gralio riteriai, tai Don Kichotai, gyveną vardan savo Idėjos. Ji juos veda. Tik jos jie klauso. Būtent todėl nėra jokios žmogiškos jėgos, kuri galėtų juos sustabdyti. Tuo jie stiprūs ir nepažeidžiami, nes girdi Kūrėją savo širdyse. Pabudusi Idėja jų širdyse įskelia kibirkštį, kuri, vis labiau įsidegdama, virsta liepsna. Ne visiems ta liepsna patinka, todėl tos asmenybės vienus traukia, kitus – gąsdina: jas sunku nuspėti tam, kuri dar negirdi savo širdyje Dieviškųjų įstatymų, pagal kuriuos ir gyvena tie žmonės. Vieni kuria grupes, kiti – ne. Tačiau bet kuriuo atveju – tai daugiau ar  mažiau charizmatinės asmenybės, nors jos niekuo stengiasi neparodyti savo išskirtinumo. Šie žmonės nesiburia į konfederacijas ar kitokias organizacijas. Jiems to nereikia, nes jie patys pilnai prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, veiklą ir poelgius, nesiekdami jos dalytis su kitais. Jie nesiieško vardų, titulų ar žmogaus suteikiamų pašventimų, nes pamažu nustoja save tapatinti su bet kokiais vardais, todėl jie jiems – tik žaidimas. Jie nuosekliai dirba su savimi ir daro tai, ką žino, jog turi daryti. Jie nieko nebevertina, o tik stebi. Jie nebeužsiima pigiomis pranašystėmis, nes puikiai žino, kad sąmoningas žmogus savo valia, noru ir darbu gali iš esmės keisti savo gyvenimą, o pranašystės dažnai tampa didžiule kliūtimi Evoliucijos procesui. Todėl, jei jau jie kažkokiu būdu dirba su kitais, jie tiesiog skatina tą procesą kiekviename pas jį ateinančiajame.

                      Dar nesugebėję įskelti savo širdies kibirkšties, buriasi į kolektyvus, šliejasi prie lyderio, kuris kažkuo atitinka jų pačių vienas ar kitas savybes. Dvasiai dar nepabudus, mėgstama daug kalbėti apie dvasingumą, dievą ar pagalbą kitam. Būrimai, grubi fatalistinės pakraipos prognostinė (greičiau – buriamoji) astrologija, visažinių pozicija, pasiremiant dievybių vedimu – šios grupės duona. TV ekranuose, radijo laidose, spaudos puslapiuose kalbama apie „mistinius“ išgyvenimus, rodomi triukai ir net iš tiesų kai kurios slaptos praktikos. Visa tai ir yra egzoterika arba , kaip žurnalistas Juozas Ivanauskas supaprastino – egzotika. Tai šou, kurių tikslas – pelnyti populiarumą, realizuoti save, pritraukti klijentus, patenkinti savo ambicijas, vadinasi, koks tik nori , bet tik ne ieškojimas Savęs ir Dievo. Būrimasis į organizacijas šiai skaitlingai grupei žmonių padeda būti stipriais, kartais gal net suteikia geidžiamą statusą visuomenėje ar tiesiog „kepurę“, po kuria galima be baimės krėsti kvailystes ir žaisti suaugusių žmonių vaikiškus žaidimus. Paprastai jie nenori matyti savo ambicijų, puikybės, dažnai užspaustos agresijos, pavydo, smulkmeniško keršto, o dažnai ir savo profanizmo, tačiau mielai visa tai mato kituose. Tai dar kartą įrodo fiksaciją ne į vidų, o išorę. Tai kalba apie siaurą suvokimą, elementarų neišmanymą kosminių dėsningumų, savo poelgių bei žodžių pasekmių nesupratimą bei savo širdies ir, be abejo, Kūrėjo negirdėjimą. Paprastai ši grupė mėgsta ir gražias idėjas, gali daugybę kartų vartoti žodį „meilė“, ar „dievas“, tačiau iš tiesų tie žodžiai tušti jų lūpose, nes jie tiesiog... neišgyventi. Taigi, jie negyvena taip, kaip skelbia.

                      Tikrieji ezoterikai taupo savo bei kitų laiką ir energiją, stengdamiesi nukreipti ją ten, kur, jų manymu, ji tuo metu labiausiai reikalinga, nesvarbu, kuo jie beužsiimtų. Tai, apie ką jie kalba, jie yra išgyvenę, nes jie iš tiesų stengiasi gyventi taip, kaip skelbia.

                      Savo ieškojimų kelyje sutikome daugybę tų, kurie vadina save ezoterikais, „pažengusiais“, „einančiais dvasiniu keliu“, „nušvitusiais“, dvasiniais vedliais bei rimtais Guru. Matėme ne vieno jų formavimosi kelią ir dabar spaudoje girdime šou skirtas pasakas apie tai. Deja, tas pat yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Rusijoje dar sudėtingiau. Neatsilieka ir Europa bei Amerika. Aštrus laikmetis išryškina viską.

                      Iš tų vienetų, tikrai ieškančių arba jau radusių Save ir Dievą, galime įvardinti rašytoją iš Maskvos Tatjaną Platonovą. Ji stengiasi gyventi taip, kaip rašo, kaip kalba. Nieko nevaidina ir nesiieško titulų, nors žinoma visoje Rusijoje iki pat Sibiro platybių bei Europoje. Tuo įsitikinome per penketą bendravimo metų, bendras įdomias keliones bei buvimą kartu. Jos 40 knygų – pagalba tiems, kas siekia prisiliesti prie kosminės sąmonės. Visos jos skirtingos: skirtingi žanrai, tematikos – nuo ezoterinių pasakų, apsakymų, romanų iki rimtų filosofinių bei Agni Jogos stiliaus tekstų. Tokie žanrų ir tematikų skirtumai būdingi autoriams, kurie patys jau transformavosi taip, kad jų sąmonė gali tapti pralaidi kosminei sąmonei. Taigi, tai, kas apjungia visus tuo žanrus ir temas, telpa į vieną žodį – sąmonė.

                      Nei vieno kosminę sąmonę savo darbuose užkabinančių autorių kūryboje (nesvarbu, ar tai literatūra, ar dailė, ar muzika) nerasite pretenzijų į aukščiausiąjį šaltinį. Nematomų pasaulių apie mus daug. Žinoma, visų jų sąmonė skiriasi. Kuo iš grubesnės astralinės terpės mus pasiekia kūryba ar informacija, tuo labiau jų autoriai stengiasi įrodinėti jų aukščiausiąją prigimtį, tuo labiau jie nuvertina kitų pozicijas, tuo jie kategoriškesni. Kosminė sąmonė niekam nebando įrodinėti, kad ji kosminė ir todėl ypatinga. Ji tiesiog yra savimi, tačiau kiekvienas sugeba priimti jos tiek, kiek pats yra jai atsivėręs, t. y., išsivalęs. Ši kūryba (jei galima ją taip pavadinti) – tai vibracija, kuri apvalo, išgrynina ir skatina naujam Savęs, pasaulio ir Dievo suvokimui. Tokios ir Tatjanos knygos.

                      Kas dar neskaitė jų, gali pasiieškoti serijos apie Gralio riterius, vėl gyvenančius mūsų laikais ( „Gralio riteriai“, „Nauja diena“, „Raupsuotieji“,““Sugrįžimas“, „Kelias namo“, „Tiesiog gyvenimas“ – rusų k.). Šios knygos gali padėti daugeliui palengvinti atskyrimą tarp Tikro ir Netikro, įžvelgti tai, ko anksčiau nepavykdavo. O svarbiausia – jos privers mąstyti. Nemažai knygų skirta dabartiniam laikotarpiui. Daug jų – ištisos mokymo sistemos. Žinoma, tai nėra laisvalaikio skaitiniai. Joms reikia susikaupti, o perskaičius kartą, skaityti dar ir dar.

                      „Riteriai gyvena tarp mūsų, - teigia T. Platonova, - tačiau jie niekuo nebando išsiskirti iš kitų. Jie tiesiog gyvena taip, kaip žino, jog turi gyventi“. Taip stengiasi gyventi ir ji pati.

                                                                 Audronė  Ilgevičienė

                                                                 Petras   Ilgevičius