Diskusija  apie  New Age (Naująjį  amžių)

             Straipsnį paskatino Popiežiškosios kultūros Tarybos ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos studija „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas...“, kurioje nubrėžiamos „gairės katalikams“, padedančios jiems suprasti „momentus, kuriais „Naujojo amžiaus“ dvasingumas prieštarauja katalikų tikėjimui“, kuriuo krikščioniui „pirmiausia ir būtina tvirtai remtis“.  Kita šio straipsnio atsiradimo priežastis – išaugusio žurnalistų susidomėjimo eskaluota tema apie visus neapčiuopiamus reiškinius ir tuos asmenis, kurie su tuo susiję.

             „Visos Didžiosios pasaulio religijos gimė iš vienos Tiesos. Sekti kažkuria religija, bet negyventi Tiesos Šviesoje – tai tas pats, kas aklam vesti akląjį... Visatos Religija – Meilė“

(Svami Rama).

             Religijos ir rimtos dvasinės kryptys padeda žmogui pažinti Dievą, atrasti Jame paramą, paguodą ir stiprybę, kartu paskatindamos Gėrio pradą nepriklausomai nuo suvokimo lygmens bei tautybės. Protas ieško vienos pačios tikriausios religijos, tačiau savo esme jos visos tiesiog atstovauja Gėrį ir Šviesą savoje sampratoje  atitinkamą suvokimą turinčioms žmonių grupėms. Kuo tos sampratos bendruomenėse  daugiau plačios sąmonės žmonių, tuo ta religija ar dvasinė kryptis talpesnė ir kitoms nuomonėms. Siaura kai kurių lyderių sąmonė arba dar blogiau – jų egoistiniai siekiai, pridengti šventumu, bet kokį iš esmės teisingą ir tikrą mokymą gali paversti valdymo ir pasipelnymo struktūra.

             Bažnyčios tėvai puikiai žino, kad Biblija 553 metais buvo revizuota. Tą darė ne Dievas, o žmonės, siekiantys savų tikslų. Tad ar galima vienareikšmiškai ja remtis...  Tebūnie... Bet kuri religinė ar dvasinė kryptis, išėjus jos Įkvėpėjui, išsikreipia. Nesikeičia esmė, kuri visoms religijoms viena. Argi toks aktualus ginčas: vienas gyvenimas ar daug, jei visos kryptys kviečia gyventi sąžiningai, garbingai ir gražiai, nes vieniems – gyvenimas vienas, todėl jį būtina pragyventi kuo geriau, o kitiems, tikintiems reinkarnacija, svarbu nesusikurti kitiems gyvenimams ar net savo palikuonims blogos karmos, perkeliančios blogų darbų, kalbų ir net minčių pasekmes ateičiai. Tad pabandykime pažvelgti į visa tai plačiau, jei, žinoma, yra noras.

             Visos dvasinės kryptys ir religijos vienareikšmiškai susitaria, kad kištis į kito žmogaus laisvą valią nevalia, nesvarbu kokiais būdais  ir kokių motyvų skatinamas kas ką bedarytų. Tuo užsiimančiam prisiimta svetima atsakomybė taps didžiausiu teismu, su kuriuo joks žemiškas teismas susilyginti negali. Tai atsiskaitomybė už esminių Visatos dėsnių arba Dievo nurodymų pažeidimą. Pasak katalikų, tokios sielos patenka į pragarą, pasak Rytų tradicijų – sielos vystymasis sustoja ir kitus gyvenimus jai gali tekti daug kentėti, būnant invalidu ar psichiniu ligoniu iš prigimties arba gimti pačiuose žemiausiuose visuomenės sluoksniuose pradžioje be jokios perspektyvos ir taip iš naujo pradėti savo sąmonėjimo kelią.

             Dabar daug kalbama apie netradicinius gydymo būdus. Akmenys, augalai, medžiai, gyvūnai, kaip ir žmonės – Dievo kūriniai. Visi jie susideda iš cheminių elementų, kaip ir žvaigždės, ūkai ir pan. Kodėl žmogus turi gerti chemiją, jei išmanydamas gali panaudoti tuos pačius cheminius elementus natūralioje formoje, gaudamas dar ir tam tikrą energetinį poveikį, kurį turi absoliučiai viskas, kas egzistuoja. Jau ir taip – rūbai tampa cheminiais, maistas taip pat ima tokiu virsti – belieka tik liūdnai pajuokauti, kad mes perspektyvoje ruošiamės būti gerai išsilaikiusiomis mumijomis.  Biblijoje neparašyta, jog galima gerti cheminius vaistus, nes jų tada dar ir nebuvo. Tai irgi naujųjų amžių produktas. Manyčiau, išprususiam skaitytojui žinoma, jog yra  tokios grupės, vadinančios save dvasinėmis, kurios draudžia susirgus vartoti vaistus ar operuotis.  Tiesiog, visur reikalingas saikas, apie ką ir Biblijoje dažnai pažymima.

            Visiems viskas aišku, kai aplinką sutvarko architektas ar dizaineris, tačiau jei tai padaro Feng Shui specialistas, išmanantis sistemą – žiūrima su šypsenėle. Biblijos laikais tos sistemos taip pat nebuvo, tad ji savaime negalėjo būti neigiama. Svarbu, neperlenkti lazdos nei vienai, nei kitai pusei.

             Kai kurie dvasininkai iš Pašaukimo patys gydo rankomis (taip buvo visais laikais), nors tai ir neskelbiama. Tai gali daryti pakankamai savyje išsivalę, tyrai tikintys ir Meilę širdyje besinešiojantys žmonės. Nebūtinai jie yra šventieji. Toks išsivalymas gali atsitikti ne tik katalikų egregoro atstovui, bet ir kitoms dvasinėms kryptims priklausantiems ne mažiau tyriems, šviesiems, besimeldžiantiems ir mylintiems Dievą ir žmones. Jei pasaulio religijas sulyginti su savotiškais universitetais, kur mokoma Meilės ir Atsidavimo Gėriui ir Šviesai, tai kiekvienas iš jų pritraukia savus studentus, kurie, baigę universitetą, įgyja savos krypties diplomą, bet su tos pačios kvalifikacijos įrašu. Vadinasi, dieviškoji gydymo dovana ateina to vertam, nepriklausomai nuo to, kokiam religiniam egregorui jis priklauso. Tol, kol tą dovaną turintysis nepradeda nuopelnų prirašinėti savo asmenybei, jis tą dovaną turi. Ego pakėlus galvą, dieviškoji dovana dingsta. Tokios tikros dovanos pirmiausia moko tylėti ir nesiafišuoti, dažnai jos turi dar ir daugiau sąlygų, kurias dovaną turintysis žino. Sąlygų nesilaikant ir dovanai dingus, gali įvykti išsikreipimai, ką galime įvardinti silpnesniais ar stipresniais apsėdimais. Tad kelias čia slidus. Energiją rankose dabar gali imti jausti daugelis, bet ji pirmiausia atsiveria, kad žmogus su savimi susitvarkytų. To nesuprantant ar net nenorint suprasti dėl elementarių egoistinių paskatų, atsiranda painiava, chaosas ir cirkas, kurį dabar ir matome aplinkoje, per ką įsibaiminęs žmogus bijo patikėti net tuo, kas tikra, o tie, kam tai naudinga, tuo naudojasi.

Žmones reikia šviesti, mokyti atverti tą atpažinimo instrumentą – širdį, kas ir būtų tikrų religinių ir dvasinių krypčių paskirtis. Tam reikia, kad patys dvasininkai tai atliktų su savimi. Būtent tada, pas juos su džiaugsmu eis žmonės ir vadins juos Dvasios Tėvais. Jų tikrai yra ir dabar. Jie ir turėtų mokyti to savojo egregoro atstovus.

Pertvarka dabar skatinama ne tik valdžioje, žmonių gyvenimuose, bet neišvengiamai ir religijose bei dvasinėse kryptyse. Tos pertvarkos esmė – dvasios atvėrimas, kuris neišvengiamai susijęs su požiūrių keitimu į save, savo tikslų motyvus bei aplinką. Tai vyksta vieniems per sudėtingus įvykius, vykstančius žemėje, kitiems – jų gyvenime: per netektis, rimtas problemas santykiuose, sunkias nepagydomas ligas, t. y., kiekvienam atskirai taip, kaip jis geriausiai galėtų išgirsti... jei žinoma, nori išgirsti...

            Visatoje viskas keičiasi, evoliucionuoja, tas pats vyksta Žemėje bei mūsų gyvenimuose. Jei keičiasi žmonės, jų sampratos, suvokimas,  savaime turi keistis ir kai kurie religijų bei dvasinių krypčių požiūriai bei pats savęs pateikimas. Prisilaikant principų ir dogmų,  tikusių žmogaus, gyvenusio prieš tūkstantį ar kelis šimtus metų, sąmonei, tokios kryptys lėtai, bet stabiliai  patiria fiasko. Vis aršesnis kabinimasis į įprastas dogmas ir tezes tik dar labiau priartina tokios krypties pabaigą. Senos mentalinės programos,  skaldančios dvasininkiją iš vidaus, turėtų būti keičiamos naujomis. Lengviausia, visus mąstančius kitaip ar iš tikrųjų ieškančius savo kelio apšaukti velnio tarnais  Jei evoliucionuoja viskas, turėtų tą daryti ir religijos. Dabartinis mąstantis žmogus nori suprasti. Jam jau nebepakanka pasakyti, kad tikėti būtina tik taip, kaip skelbia viena ar kita kryptis. Jam norisi gauti pagrindimą, atitinkantį jo sąmonę, kodėl jis turi tikėti tik šitaip, o kitaip yra nuodėmė. Argi įmanoma išsipirkti licenziją tikresniam Dievui, jeigu jis yra vienas visiems. Kodėl protingi ir dvasingi, iš tikrųjų gero norintys žmonės dėl to turėtų pyktis? Vadinasi, dabartiniam žmogui reikalinga kitokia dvasingumo ir tikėjimo pateikimo forma, kuri nėra tokia dogmatiška. Tik suvokę, kodėl jie turi norėti tikėti ir žinodami pasirinkimo galimybes, žmonės sąmoningai priima tikėjimą.  Šiuolaikinis žmogus laisvėja, jo nebeįbauginsi. Jis turi suvokti tikėjimo esmę, o tik po to pasirinkti formą, t. y., religiją ar kitą dvasinę kryptį, per kurią jis jį išpažins. Dabartiniu periodu susidomėjimas hinduistiniais mokymais, budizmu  iššauktas būtent tų faktorių. Tiesa, reikia pripažinti , kad Indijoje taip pat suklestėjo dvasinis verslas, kurio principų matyt, buvo išmokta iš Vakarų. Tikrų, švarių mokymų ir Mokytojų jau reikia rimtai ieškoti. Tad ten taip pat reikalingi pokyčiai.

New Age kryptis pradėjo formuotis jau prieš keletą šimtmečių. Jos atstovai, nors jie savęs dar taip neįvardijo, buvo intelektualūs, ieškantys žmonės, kurių nebepatenkino dogmos, tačiau jie tikėjo Aukščiausia Jėga ir ieškojo būdų, kaip galima būtų kreiptis į Ją kitokia forma, be žemiškų tarpininkų. Ji bandė ir tebebando apjungti senųjų Rytų dvasinių krypčių patyrimą su naujais atsivėrimais. Ši kryptis nesitaiko rungtis su tradicinėmis religijomis, bet absoliučiai pripažįsta kiekvieno Dievo vaiko teisę rinktis, kaip bendrauti su Tėvu.  Mąstantis žmogus ima ieškoti tokios tikėjimo formos, kuri padėtų naudotis išvystytu protu, bet kartu sugebėtų priversti jį paklusti širdžiai.

            Protas tampa blogiu, kai jis nevaldomas širdies. Taip jis gali užmušti nebylų sielos balsą. Toks žmogus – robotas, neturintis širdies ir neigiantis viską, ko protas paaiškinti negali. Jame pamažu užgęsta Dievo kibirkštis. Deja, tokių yra ne tik įprastose materialiose profesijose, bet ir įvairių religijų dvasininkijoje: tai žmonės, esą tikėjime ir patys jį neigią.

Apie tokius Šv. Paulius laiške Titui rašė „ Jie sakosi pažįstą Dievą, bet savo darbais to neįrodo“. Tikrieji dvasininkai- tai Meilės ir Šviesos nešėjai. Jie kuklūs ir pasiruošę suprasti bet kokį paklydimą ar poziciją . Jie tai daro ne apsimestinai ar iš įpročio, o širdimi. Būtent jie – bet kurios religijos ar dvasinės krypties ateitis. Jie atveda į tikėjimą paklydusius, nes patys juo gyvena.  Dabartinis žmogus stebi, ar tie, kurie skelbia Tiesą, ją vykdo patys ar jie pagal ją gyvena. Tai esminis rodiklis, o ne žodžiai, kuriuos mes visi vis labiau išmokstame įvaldyti.

Šv. Paulius I laiške korintiečiams rašė „ Mieli broliai, nebūkite kaip vaikai, jei reikalas eina apie supratimą. Jei reikalas eina apie pikta, būkite, kaip vaikai. Supratimo atžvilgiu trokškite tobulybės“. Dabartinis žmogus, norėdamas suprasti, ieško tobulesnio bendravimo su Kūrėju būdo, todėl kalbant hinduistų terminais tai būtų labiau džniana (žinojimo) joga nei  bhakti (atsidavimo) joga. New Age kryptis – tai savotiška vakarietiška džniana su įvairių kitų jogų, metodikų ir praktikų elementais (kiekvienas renkasi jam priimtinus), kartu teosofija, antroposofija, filosofija, psichologija, sujungtos su dabartiniais mokslo atradimais.

            Jau aukščiau minėtame laiške kiek mažiau, bet mūsų gerbiamų Lietuvos teologų ir kai kurių žurnalistų , drįsčiau teigti, tik per neįsigilinimą į objekto esmę, New Age kryptis suprimityvinta iki būrimų ir ekstrasensų lygmens. Bet kuris dvasinis judėjimas, ypač toks, kuris neturi ir pagal savo principus negali turėti asmenybės – lyderio, apima daugybę lygmenų ir palaipsniui įgyja savo apendicitą, kuris gali ir supūliuoti. Juolab, kad šis judėjimas dar vystosi: jis nėra pilnai susiformavęs. Dar prieš šimtą metų teosofijos klasikė A. Beily  griežtai atskyrė ezoteriką ( nukreipta į vidų, t. y., savęs tikrojo paieška) ir egzoteriką (nukreipta į išorę: burtai, primityvusis spiritizmas, fakyrizmas, šou ir  įvairios praktikos, naudojamos egoistiniams tikslams ir besikišančios į laisvą pasirinkimą). Deja, mūsų žurnalistams įdomesnė egzoterikos sritis, kuri, nesuprantant esminio skirtumo, pavadinama ezoterika. Tikras ezoterikas triukų ekrane nerodys ir to, ko nereikia, niekada nekalbės.

            Įvairių lygmenų burtininkai buvo visais laikais, todėl ne išimtis ir dabar. Jei žmogus nebetiki dvasininku, jei jis nežino, ką kalbėti psichologui ir privengia psichiatro, jis ieško burtininko, kuris jį ir išklausys ir dar duos sprendimo variantą arba ekstrasenso, kuris pagydys, bet kuriam galima papriekaištauti, jei liga grįžta. Tai ta grupė žmonių, kurie nepasitiki savimi ir bijo atsakyti už savo poelgius, bet , kaip taisyklė, dirbti su savimi tingi.

            Mąstančio ir ieškančio žmogaus tokia versija nepatenkins. Susidūręs su problemomis, jis ims ieškoti tų problemų priežasčių ir būdų, kaip visa tai išspręsti. Jis nebeieškos, kam užkrauti atsakomybės, o supras jos prasmę. Šie žmonės ima ieškoti Savęs ir Dievo. Jie tai daro sąmoningai, analizuodami ir aiškindamiesi: vieniems reikalingas vedlys (dvasininkas, Guru), kitas klaidų ir bandymų metodu iriasi pats, pasitikėdamas Didžiojo Tėvo pagalba. Apie tuos kelius ir išbandymus juose galima prirašyti ištisas studijas, tačiau apsiribosiu pacituodama šį dialogą iš Svami Ramio knygos „Gyvenimas tarp Himalajų jogų“, vykusio tarp tikro Mokytojo ir jo mokinio:

           „Kiek žmonių vadina save išminčiais , - pasakiau aš (Svami Rama),- pasauliečius apgaudinėja. Kodėl tiek daug silpnų mokytojų, kurie iš tikrųjų dar nepasiruošę vykdyti savo misijos ir dar kol kas turinčių būti mokiniais?“

            Mano mokytojas (Bengali Baba) nusišypsojo ir pasakė:

            „Tu žinai, kad gėlių klombas dažnai apsaugo tvora arba gyvatvorė. Tie žmonės – gyvoji gyvatvorė, sukurta mums Dievo. Tegul apsimetinėja. Ateis diena, kada ir jie pasieks pilnos realizacijos. Dabar gi jie tik apgaudinėja save“.

            Jei jūs norite sutikti tikrą, iš tikrųjų nušvitusį mokytoją, jums reikia pirmiausia paruošti tam save. Tik tada jūs praeisite pro gyvatvorę.“

            Tokia gyvatvore, dengiančia iškilius dalykus, tampa mūsų visų senos mentalinės programos, virtusios dogmomis, įpročiais.  Kad tokią gyvatvorę įveikti reikia drąsos, ryžto ir Tikrosios Didžiosios Idėjos suvokimo. Tai nepriklauso nei nuo užimamų pareigų, rangų ar socialinio sluoksnio. Kur gi daugiau, jei ne dvasinėje sferoje, paprastas žmogus gali gauti Didžiosios Idėjos Įkvėpimą ir paspirtį sunkiomis minutėmis. Tačiau tam reikia, kad  tie, pas kuriuos toks žmogus ateina, patys ta Idėja gyventų...

                                    Audronė  Ilgevičienė

                                    Astromineralogijos centro vadovė