Ištrauka iš naujos, spaudai ruošiamos, knygos "AKMENŲ KNYGA ARBA ŽINGSNIS Į PLATESNĮ SUVOKIMĄ" (I tomas)

Lauko akmenys priklauso tai pačiai akmenų karalystei, kaip ir brangieji akmenys, kuriais žavimės ir kuriais puošiamės. Tad, jei jau mes išsiaiškinome, jog tie gražieji akmenėliai turi ne tik savo išorinę vertę, t.y. grožį, bet gali būti mums naudingi dar gilesnėmis prasmėmis, tad, negi, skaitytojas dar mano, kad tie, kurie guli po kojomis, randami dirvose ar prie jūros, tos vertės neturi. Visi pripažįsta, jog labai gražus žmogus toli gražu gali būti ne tokiu puikiu savo vidumi, o atrodytų niekuo išoriškai neįdomus, slepia savyje didžiulius vidinius lobius. Su akmenimis kiek kitaip: vidinius lobius jie slepia visi, tačiau išoriškai ne kiekvienas yra itin patrauklus. Žinoma, jei po kojomis rastumėte migdolo formos ar apvalų nepatrauklų akmenį, nežinodamas ko gero nepakeltumėte, nors tai gal ir agatas. Tik atvėrus jį, atsiveria visas grožis, kuris yra ne tik išorinis.

Žmogus įpratęs manyti, kad tai, kas ranka pasiekiama, negali būti vertinga. Kiekviena Žemės teritorija turtinga savaip: Meksikoje randamas turkis, Kinijoje – nefritas, Indijoje – visa puokštė mineralų, Lietuvoje gi – gintaras ir puikūs lauko akmenys. Pagal daugelį rimtų tyrinėtojų vaistams, kaip ir amuletams, labiausiai tinka tos medžiagos, žolės ir pan., kurios randamos gimtinės teritorijoje. Būtent jos geriausiai gali padėti ten gyvenantiems žmonėms, nes jos formuojasi ir gyvena toje pačioje terpėje, kaip ir jie, t.y. yra to paties egregoro dalis, tad geriausiai pritaikytos vietos gyventojų energetinei struktūrai. Nesvarbu, kad, kaip mūsų geologai teigia, didžioji dalis riedulių judant ledynams link Lietuvos teritorijos, buvo atstumti iš Kolos pusiasalio ir Šiaurinės Skandinavijos dalies. Jie jau tūkstantmečius guli čia, Lietuvoje, tad tapo jos gyventojais.

Kadaise, dar kelis tūkstantmečius prieš Kristų, Jūržemio teritorijoje, į kurią įėjo ir dabartinė Lietuva (apie tai bus rašoma knygoje “Lietuvos šauksmas”), gyveno išmintingi gamtos vaikai, kalbėję su medžiais, akmenimis, elementalais, dvasiomis. Jų Dievas buvo Gamta, iš ko paskui vystėsi mums žinoma pagonybė. Jų kryptis ženkliai priminė Keltų tradicijas, tačiau turėjo nemažai savų niuansų ir skirtumų. Kiek kitaip tai skambėjo Skandinavijos teritorijoje, įjungiant net Kolos pusiasalį. Tos tradicijos neliko įrašytos jokiuose šaltiniuose, išskyrus kažkada ten gyvenusiųjų genetinę atmintį. Keistų akmeninių statinių, kurie priklausė jau mums žinomam pagonybės laikotarpiui, likučių galima buvo rasti dar prieš Tarybų valdžios atėjimą ir dar kurį laiką jos periodu Lietuvoje, Latvijoje, pietinėje Estijos dalyje bei Kaliningrado srityje. Žemės plotus įsisavinant žemdirbystei, akmenys buvo “laidojami”, skaldomi ir t.t.

Nuo seno Lietuvos žemėje akmuo buvo laikomas šventu. Senoliai žinojo jų vertę, suprato jų Dvasią, todėl puikiai galėjo naudotis jais savo tikslams.

Buvo tam tikri akmenys, kurie buvo naudojami namams statyti, tvoroms tverti, buvo tie, kurie skirti šventykloms, aukurams, o buvo tiesiog šventieji akmenys, kurie būdavo statomi atskirai ir kurie turėdavo tam tikras funkcijas, kurias žyniai žinojo.

Dabartinis žmogus, pasimetęs kasdieniame bėgime paskui pinigus ir populiarumą arba įlindęs į kompiuterį ar televizorių, absoliučiai pamiršo visa, kas įdėta jo genetinėje atmintyje. Jis tiesiog numojo ranka į gamtos siūlomą pagalbą, tad geriau susirgęs rieškučiomis geria vaistus arba gulasi ant operacinio stalo. Senoliai sirgo mažiau. Kodėl? Ogi todėl, kad jų protas dar nebuvo spėjęs paversti jų savo įgeidžių ir norų vergais, priklausomais nuo įvaizdžio ir visų technokratinės visuomenės produktų. Tada gamta buvo gerbiama, o ne niokojama. Žmogus nedrįsdavo nukirsti gyvo didelio medžio, nes žinojo, jog jis turi dvasią, tad jo nukirtimas tolygus žmogžudystei. Savo būstui statyti arba įvairioms gyvenimo reikmėms jis kirsdavo tik tuos medžius, kurių dvasia jau buvo išėjusi arba jie buvo sergantys arba tiesiog natūraliai retindavo mišką. Žvėrių taip pat niekas nežudė be reikalo, o tik tada, kai reikėjo maisto arba žmogus būdavo užpultas. Dabar gi žudoma savo malonumui. Įsivaizduokite, jei atsirastų būtybė stipresnė už žmones ir imtų tą daryti su jais…

Kur dingo didingoji Žmogaus Dvasia, kur Sąmonė? Jei žmonės būtų sąmoningi, o ne tik protingi, jie taip nesielgtų. Jie mokėtų panaudoti senovinę išmintį savo dabartinėje intelektą ir techniką išvysčiusioje visuomenėje ir taptų Tikraisiais Žmonėmis, kokiais juos norėjo matyti Kūrėjas, išleisdamas į Pasaulį.

Bet grįžkime prie akmenų. Namams statyti, t.y. jų sienoms, tvoroms, grindiniams buvo naudojami akmenys, kurie neturėjo ypatingų rašmenų, piešinių ar formų. Kai kurie jų būdavo nuskelti. Tai taip vadinami darbiniai akmenys.

Pamatams rinkdavo didelius jėgos akmenis arba bent įdėdavo į kiekvieną sieną po vieną tokį. Juos mūrydavo ir į miesto sieną, tikėdami, jog tada miesto neužkariaus priešai. Jėgos akmeniu buvo laikomas tamsus vienoje pusėje aštrus akmuo, pageidautina su kokiu simboliu ar kryžiumi arba be jų. Pamatams jis tikdavo ir įskeltas ar kiek nutrupintas.

Jėgos akmenimis būdavo ir gali būti laikomi ir akmenys iš stiprių Žemės vietų arba susiję su tam tikrais stebuklingais įvykiais bei “dangaus akmenys” (meteoritai arba tektitai).

Pav.: Nuvykę į Velikij Ustiug miestą Rusijos šiaurėje ir nuėję į Prokofijaus Teisingojo cerkvę Jūs sužinosite legendą apie tai, kaip prieš 700 metų gyvenęs šventasis Prokofijus Teisingasis sustabdė akmeninį debesį, Dievo siųstą, kad sugriauti miestą už žmonių nuodėmes. Debesies akmenys nukrito apie 15 km nuo miesto. Jų nukritimo vieta ir dabar yra piligrimų kelionių tikslu. Manoma, kad toje vietoje rastas akmuo apsaugos nuo visų nelaimių. Ilgą laiką didelius akmenis iš tos vietos mūrydavo į visas keturias cerkvių sienas arba bent Rytų pusėje. Teigiama, jog visos cerkvės Velikij Ustiuge savo pamatuose turi šitų akmenų, kaip ir kai kurios cerkvės Maskvoje.

Šventyklų pamatams būtinai būdavo naudojami 4 ar daugiau jėgos akmenų, į kurių tarpus įterpdavo moteriškus (apvalus arba aptakius) akmenis – “bobutes”. Akmenų spalva būdavo renkama pagal šventyklos pobūdį.

Ritualiniai akmenys – tai įdomių formų ir piešinių akmenys su kryžiais, simboliais, žvaigždynais. Vieta jiems statyti būdavo kruopščiai parenkama. Tada būdavo nuodugniai ištiriama, kaip geriau jį pastatyti, kad akmenyje slypinti energija geriau būtų panaudota. Pvz.: vienaip veiks jėgos akmuo pastatytas “ galva” žemyn arba “gulomis” ir visiškai kitaip “ galva” į dangų.

Statant harmonizuojančias kompozicijas, jėgos akmenys būdavo statomi pakaitomis su “bobutėmis”. Kompozicijos, skirtos apvalymo ritualams, būdavo statomos tik iš jėgos akmenų. Juos renkantis ir statant, būtina kalbėtis su akmenų dvasiomis, kad jos padėtų atrasti geresnes padėtis ir padarytų akmenis lengvesniais.

Trupantys akmenys naudojami nebebuvo. Tai mirę akmenys, kurių dvasia jau išėjusi. Tokių geriau aplinkoje neturėti. Jie geriausiu atveju neutralūs, tačiau dažnai nusiurbiantys energiją sau. Tokį nebent galima laikyti kur atokesnėje vietoje, turint ligonį, sergantį priklausomybėmis. Ant jo galima tokį žmogų sodinti 30 min. per dieną Saulei leidžiantis su programa, kad tas akmuo pasiimtų to žmogaus problemą. Tiesa, po tam tikro laiko tokį stipriai padirbėjusį akmenį reiktų atiduoti upei, nes jam bus sunku išsivalyti. Apytaka jame nebevyksta. Jis ima, bet nebeatiduoda. Tad problema užrakinama jame.