Ištrauka iš A.Ilgevičienės knygos "Raktas į akmenų karalystę"

ŠIEK  TIEK  APIE  ASTROLOGIJĄ

Vargu, ar koks kitas mokslas gali pasigirti tokiu daugiatūkstantmečiu grūdinimu, kaip astrologija. Protui prieinamos jos ištakos glūdi seniausių  Egipto, Babilono, Indijos ir kt. kultūrų gelmėse, kurios datuojamos keturis-penkis tūkstančius metų prieš Kristų. Teigiama, kad chaldėjai perėmė istorijai nebežinomo Egipto žynių mokymą. Iš jų jį perėmė biblijinis Abraomas. Iš jų jis nukeliavo į Indiją, kur įgijo savus kultūrinius niuansus. Chaldėjai ilgą laiką dar stengėsi išlaikyti mokymą švarų.  Jiems astrologo arba žvaigždžių skaitytojo  sąvoka talpino   astronomo,  psichologo,  dvasininko ir gydytojo (pagal dabartinį supratimą) funkcijas kartu sudėjus. Todėl tuo užsiiminėjo Pašvęstieji žyniai, kurie tokiais ir buvo, ir kurie, atsidavę tik jiems vieniems suprantamai Idėjai, gyveno kitiems sunkiai suvokiamą gyvenimą. Taigi, žvaigždžių skaitymu negalėjo užsiimti bet kas: Pašvęstuoju netampama per vieną gyvenimą – į tai veda jų gausybė... Todėl patys žyniai ir išskirdavo tuos, kurių sielos jau buvo tam žygdarbiui pasiruošusios, pasiimdavo juos mokyti ir ruošdavo sunkiai misijai. Daugelis skaitytojų žino, kad trys išminčiai, pirmieji aplankę gimusį Jėzų taip pat skaitė žvaigždes.

Vertėsi amžiai, keitėsi valstybių struktūros, žmonių suvokimas, formavosi nauji mokymai, religijos, dvasinės kryptys. Astrologija ėmė taikytis prie naujų besiformuojančių sistemų po truputį barstydama savo turėto dvasingumo perlus, tapdama pragmatiškesne, tiesmukiškesne.  Taikydamasi prie primityvios sąmonės žmonių grupių, ji vis labiau prastėjo. Suprastino ją „astrologai“, kurių senovėje žynys nei per slenkstį įleidęs nebūtų (o ką jau kalbėti apie tokio žmogaus mokymą). Jie suprimityvino kažkada buvusį šventą mokslą (taip astrologiją vadino žymus jogas Šri Juktešvaras Giri), pritraukdami nepelnytą pačiai astrologijai kritiką, kad astrologija ir būrimas – tai to paties medžio vaisius. Apsišaukėlių (iš tiesų, nesusipratusių, paprastai puikybės demono apsėstų, neturinčių talento žmonių) noro išgyventi, o kartu ir realizuotis dėka, gili dvasinė sistema buvo iškreipta iki visiško neatpažinimo. Taip atsirado didžiulė spraga, per kurią lįste ėmė lįsti spalvingi  savo vietos gyvenime nerandantys individai... Apsidairykite: ar ne visa tai dar greičiau ir grubiau vyksta mūsų dienomis?...

Tačiau, nepaisant  to, visais amžiais Žemėje gyveno saujelė tų, kurie puoselėjo tikrąją astrologijos esmę, nešdami jos kibirkštį per amžius ir lyg nežymiai perduodami ją iš rankų į rankas. Nebijant persekiojimų, neigimo ir pseudoastrologų grandiozinio įdirbio, ji išliko. Tai tik rodo, jog ši dvasinė sistema svarbi žmonijai, priešingu atveju, jos būtų nebelikę.

Mus pasiekia žinios, kad astrologija naudojosi Homeras, Platonas, Pitagoras, Ciceronas, Seneka. Ir šiandien galime skaityti Klaudijaus Ptolemėjaus „Tetrabiblos“, parašytą beveik prieš 2000  metų ir Kastilijos karaliaus Alfonso X rūpesčiu XIII a. išverstą į lotynų kalbą. Ne vienur galima rasti švelnių nuorodų, kad astrologiją naudojo kai kurie vyskupai ir vienuoliai. Apie ją rašė ir ją puoselėjo  Dž. Brunas, G. Galilėjus, J. Kepleris, F. Bekonas, Nostradamusas, Paracelsas, M. Fičino, I. Niutonas. Naujaisiais laikais ją karštai gynė J.V.Gėtė, Dž. Baironas, O. Vaildas ir kt. Be abejo, buvo daug tų, kurie ją neigė ir visaip su ja kovojo.

Iki mūsų dienų išliko vedinė astrologija, nes Indijos išminčiai, kaip jokia kita tauta, puoselėja savo dvasios grūdus. Deja, šarlataniškumo liga, paplitusia pasaulyje, kaip koks maras, jau užsikrėtė ir Indija. Todėl rasti tai, kas tikra, ten taip pat tampa nelengva. Nuo Jūsų karmos priklauso: pasiseks Jums ar ne...

Zoroastriečių kryptį bando išlaikyti Rusijos astrologas Pavelas Globa, deja, jo pasekėjai supranta mokymą pagal savo sąmonę, nes kitaip paprasčiausiai negali: mokytis priimami visi norintieji... tai išsilieja savaip suprastomis dogmomis ir fatalizmu, po to taikomu klientams.

Visos kitos kryptys laiku bėgant liejosi viena į kitą, papildydamos  ir tobulindamos viena kitą. Vakarų Europoje atsiranda vis daugiau naujų krypčių, derinančių astrologiją su psichologija. Rusijos astrologinės kryptys labiau linkusios į prognostiką. Iš JAV ir Kanados ateina nemažai krypčių, tiesiogiai taikomų vartotojui.

Tačiau didžiausia mūsų technikos amžiaus bėda – kompiuteriniai horoskopai bei tie lengvo uždarbio ieškotojai, kurie paskaitę keletą knygų apie astrologiją ir nusipirkę kompiuterinę astrologinę programą (kartais tiesiog „išsitraukę“ ją iš interneto), pasitelkę kurias nors kortas (dažniausiai Taro), pasivadina astrologais. Jie panašūs į vaikus, gavusius naują žaisliuką. Baisiausia, kai tokie imasi pranašauti kitiems... ar jie bent supranta, kiek gyvenimų jie šitaip sugriauna ir ką jie daro su savuoju... deja, jie ima jaustis ypatingais.

 Iš tiesų bet kurios krypties astrologiją besimokantis žmogus praeina  pirminės euforijos, kuri paprastai virsta visažiniškumo pamoka, periodą,  patyrę, jog „aspektai veikia“. Toks pritrenkiantis atradimas ištraukia į paviršių puikybę. Tai pirmasis išbandymas žinojimu, kurie ateityje tampa astrologo duona... Ką galima sakyti, o ko ne? Kaip paaiškinti dviprasmius aspektus? Ar tikrai blogas aspektas žada nelaimes? Tikras astrologas turi mokėti mąstyti, atskirti, išvystyti vidinį matymą, vadinasi, būti ir psichologu, ir filosofu, ir dvasininku. Jis turi išmanyti etiką. O svarbiausia, jis turi turėti vidinio darbo praktiką...

Deja, visažiniai ekstrasensai, būrėjai-astrologai panašūs į vaikus, kuriems į rankas įduotas užaštrintas kardas: jie jo dar nepakelia, tačiau švaistytis jau norėtų... Kažkurie po kelių metų astrologijos knygų paskaitymo laiko save beveik mokslininkais, sugalvoja vardus... Jie tampa šaltiniu prognozių, keliančių juoką skeptikams ir gąsdinančių tuo rimtai užsiimančius... taip atsiranda knygos (ar straipsniai), perrašytos iš kitų knygų, pakeičiant tik autoriaus pavardę...