| Lietuvos Dvasios pokalbis su tais, kuriems rūpi Lietuvos likimas |
|
Nežinau, ar išlaikysiu... mažai širdingai palaikančių Motiną. Į užjūrius, už rubežiaus keliasi. Susistatėte rubežius ten, kur jų nebuvo, todėl dabar ir painiava. Tėvynė turi skambėti kiekvieno širdyje. Kas nemyli Tėvynės, nemyli ir motinos, jį pagimdžiusios. O kas nemyli motinos, niekada nesulauks meilės ir nemokės teisingai išmokyti jos savo vaikus. Todėl tokie vaikai bėgs iš Tėvynės, nes nesupras, kas tai yra. Jie negerbs motinos, nes ši negerbė savosios. Tai žmogaus maras. Tai jo sielos, o ne kūno maras. Visko pertekę dabar žmonės. Apie tai dar prieš nepilną šimtą, o ką kalbėti apie tūkstantį ir daugiau metų, žmogus tik pasvajoti galėjo. Dvarponiai, bajorai ir kunigaikščiai to neturėjo. Jūs turite tiek daug malonumų savo kūnams lepinti, tačiau visiškai apleidote sielas. Jos liko nustumtos į patį tamsiausią kampą, kuris vadinasi „nebūtis“. Siela nebūtyje niekada negali suvokti, ką ji turi Žemėje daryti, todėl ima gyventi padarytą, kaip jūs dabar vadinate, surogatinį, gyvenimą. Auklėkite vaikus meilėje, o ne turtuose ir malonumuose. Tačiau, jei aparatai Jums jau keičia gamtą, draugų veidus, tėvus... nebetikri Jūs. Širdys sulopytos geidžiamais malonumais ir išvarpytos negyvų kompiuterių spinduliais. Jokie netikri spinduliai nepakeis saulės spindulių, jokia dirbtinė šviesa – žvaigždžių žibėjimo ir Mėnulio kelio naktyje... Lietuvos politikams neberūpi šalis. Jiems neberūpi žmonės. O ir niekad jie nerūpėjo. Rūpėjo tol, kol žmonių pagalba geras vietas gavo. Žmonių prisireiks, kai vėl vietomis apsirūpinti reikės. 2013 metai Lietuvai bus svarbūs. Daug kas tada gali nutikti. Tai bus posūkio metai, t. y. metai, kai tas posūkis bus įmanomas – arba į naują Lietuvą, arba dar giliau į purvyną. Iki to laiko būtų gerai, kad naudingas jaunimas neišsilakstytų. Išsilakstys – bus bėda. Jaunimas turi vesti. Tik jų rankose ateitis. Didžioji dalis kartos, kuriems dabar virš 40 metų – jau sugadinta. Tie, kurie slėpėsi užsieniuose – menki pagalbininkai. Mes niekada į vyriausius žynius, o vėliau – šalies vadovus neskyrėme kitataučių. Jie – kitataučiai, nors vadina save lietuviais, nes tikrųjų šaknų jau nebeturi. Jas nukirto gero gyvenimo siekimas. Tie, kurie išvažiuoja mokytis, tvirtai žinodami, kad grįš Lietuvon, bus naudingi. Bet ne tie, kurie jau lietuviškai kalbėti vos bemoka. Juose Lietuva, kaip graži astralinė iliuzija Jūsų dabartiniams dvasingumo reikalų gerbėjams. Jie kalba apie Lietuvą, gal net skiria jai pinigų, tačiau tais pinigais jie tik bando išsipirkti savo Motinai – Tėvynei. Motina visada atleidžia, bet dangaus atsiskaitymų knygoje lieka įrašas „išduota“, o dažniausiai „parduota“, nes gero gyvenimo trauka buvo didesnė už meilę Motinai. Sunku žmogui be Tėvynės. Nebeturi jis savo dvasiai šaknų ir niekaip to nepaslėpsi. Jokiais brangiais rūbais, jachtomis ar net milijonais jų nenusipirksi. Dvasios skurdas lieka kaip antspaudas kaktoje ir tada norima nusitrinti jį per aukas Lietuvai ir jos žmonėms, kurie iš tiesų lieka įkaitais tokiems milijonieriams, kaip ir įkaitais lieka jie ir savo politikams. Vartotojas vartoja viską, tad vartoja jis ir savo Tėvynę, kai ji tampa naudinga vartoti. Sunku man visa tai matyti, tačiau tikiu, nes negaliu netikėti tais besiskleidžiančiais žiedeliais, kurie kurs Lietuvą. Nesvarbu, kokios tautybės žmogus gyvena Lietuvoje: jis gali būti lietuvis, rusas, vokietis, žydas ar dar kas kitas, bet jei joje gyvena jo tėvai ir jis gimė joje, vadinasi dalinasi geru ir blogu su Lietuva ir ją vadina savo Motina. Tai reiškia, kad jis davė tylų priesaką mylėti ją ir ginti nuo visų, kurie bando ją išniekinti, sutrypti ir pavergti. Taip ir tebus. Lietuvos Dvasia 07. 05. 2007 Palanga. Birutės kalnas Užrašė Astrėja |


