Gyvenimas yra sielos kelionė vidun. Tai yra kelionė, kurioje nėra išvykimo ir atvykimo, tai yra žinojimo kelionė. Tai kelionė be judėjimo. Ji prasideda iš taško, į kurį turėsite atvykti.
Svamis Chidananda

Žymaus kultūrologo straipsnis (ištraukos pateikiamos apačioje) paskatino užrašyti keletą minčių. Autorius per visuomeninio gyvenimo pavyzdžius ir prizmę skatina pamastyti apie "subjekto" laikyseną įvairių „objektų" atžvilgiu. Tai tik pasaulietiniai požiūriai, kurie kartais paskatina mąstyti ir reflektuoti į kitas, tame tarpe ir dvasinio gyvenimo, sritis.

Viena iš paminėtų problemų yra tai, kad ortodoksinis požiūris gali būti toks pat „pavojingas" kaip ir revoliucinis radikalizmas. Viskas taip pat yra ir jogoje, požiūriuose į mokymą ir savo vietą šiame procese. (Nors iš tikro, matyt, jokio jogos proceso nėra, yra tik "netobuli" mokiniai, kuriems tas vadinamasis "procesas" arba sadhana yra reikalingi!).

Taigi, vieni teigia atstovaują 5000 metų "grynajai" ir "klasikinei" jogos tradicijai, todėl sergėja kiekvieną smulkmenėlę, kurią perdavė mokytojas. Štai taip jis sėdėjo, taip ir tokia seka darė asanas ir tik tokiais žodžiais kalbėjo, štai šitaip mokė – tie mokytojai yra nuolat cituojami, horizontas užsidaro ties jais, visa kita praktika ir išmintis lieka už suvokimo ir interesų horizonto. Ypač tai būdinga uoliems vakariečiams, bandantiems rytietiškas praktikas perkelti į vakarų protus. "To mus išmokė mokytojas ir nieko daugiau! Žingsnis į kairę arba į dešinę jau laikomi pabėgimu. Mes mokome būtent taip ir taškas, mąstome tik mokytojo pateiktos žinių ir patyrimo erdvės ribose" (kažin ar pats jų Guru apsidžiaugtų, tai išgirdęs). Šiek tiek dirbtinai sutirštinu spalvas, praktiniame gyvenime retai pasitaiko visiškai tamasiniai ortodoksai, tiesiog tai yra paryškinta tendencija.

Kita, ne mažiau "įdomi" tendencija – revoliucinis radikalizmas. Atseit, viskas čia blogai, viskas kas išmokta ir patirta, gryni niekai. Todėl tą „viską" reikia sugriauti, išardyti, paneigti ir skubiai ieškoti savojo „kelio" jogoje ar kitose dvasinėse praktikose. Kai kurie šios tendencijos atstovai jau šiandien, čia ir dabar gali pasijusti didžiais mokytojais ir kurti „savo" jogą. Jogą per ankstesnės patirties neigimą bei nemažėjantį Ego. Čia karaliauja radžas, aistra.

Štai tokie kraštutinumai, sąlygoti protų užterštumo, ribotumo ir visokių ten klastingų ragų ir dvėšų. Sąlygoti taip mielo širdžiai ir paprasto dualizmo ir konceptualizavimo, dažnai supaprastinto vertinimo – čia gerai, čia blogai, šitas toks o šitas anoks ir t.t. Tikrai linksma, bet ar tokie požiūriai mus priartina prie Tikrosios Tiesos Suvokimo? Amžinosios Savasties pajautos?

Yra noras „žaisti" jogą? Galima žaisti. Tai viena iš šakti, visuminės pasaulio energijos, manifestacijų. Šis žaidimas nėra kenksmingas sveikatai bei aplinkiniams. Gal yra natūralu, jog pradžioje dažnai dominuoja žaidimas – vieni žaidžia „indėnus", su vigvamais, lankais ir kitais būtinais indėniško gyvenimo atributais, o kiti „indus" – taip pat su atitinkama apranga, įpročių ir papročių imitacija, maistu... O kodėl ir ne? Vaikai gyvenimą visada pradeda nuo žaidimų. Ateis diena, jie subręs ir atskirs tikrus dalykus nuo netikrų.

Tikrai ateis diena, kai siela supras savo tikrąją prigimtį ir jos atskirumą nuo kūno ir proto, nuo proto sukurtų koncepcijų ir pan. Tai neišvengiamai atsitiks kaip savaiminis procesas visiems, praktikuojantiems dvasines praktikas, žmonėms.

Štai kaip šį procesą atpasakoja Jnana jogas Nisargadatta Macharadžas: „Jeigu to, ką aš sakau, reikšmė bus suprasta aiškiai, intuityviai – o ne tiesiog verbaliai – ir bus priimta su giliausiu įsitikinimu, tiesiai ir betarpiškai, joks tolesnis žinojimas nebus reikalingas. Šis supratimas nesusietas su laiko koncepcija ir kada tai įvyksta, tai atsitinka netikėtai, beveik kaip nepavaldaus laikui suvokimo blyksnis. Iš esmės šis blyksnis reiškia netikėtą laiko tėkmės proceso nutrūkimą, sekundės daliai, kada nustoja funkcionuoti laiko tėkmės procesas… ir įvyksta absoliutus suvokimas. Kai tik supratimo sėklos išleidžia šaknis, santykinio išsivadavimo iš įsivaizduojamos vergovės procesas gali eiti savo keliu, tačiau pats suvokimas visada įvyksta akimirksniu."

Kol taip neatsitiko, neturėtume būti mechaniniai žaisliukai kažkieno rankose, privalome naudoti savo protą pagal paskirtį. Gal būt laisvos valios šiame pasaulyje ir nėra, tačiau, kaip mėgsta sakyti vienas Indijos guru, turime gyventi taip, lyg ji egzistuotų. Kol sąmonės lygmuo yra dualistinis, egzistuoja ir pasirinkimo galimybė.

Kraštutinumai visur ir visada yra labai panašūs, tokie panašūs yra ir jogos ortodoksų bei radikalų samprotavimai. Ir šie du dualistiniai poliai, lyg koks „veikimo" laukas verčia mus judėti, kol vieną dieną atsidursime anapus proto, anapus požiūrių. O dualistiniame pasaulyje, abu šie poliai, bent jau kaip teorinė koncepcija, gali pasirodyti produktyvūs – ortodoksai kažką saugo ir puoselėja (Višnu), o radikalai griauna (Šyva).

Kaip bebūtų, dabar gyvename lyg „tarp" šių dviejų kraštutinių tendencijų ir ieškome (sąmoningai ar nesąmoningai) savo vietos jogoje ir gyvenime. Gal balansavimas tarp šių jėgų gali atnešti pusiausvyrą ir harmoniją?

Prisimenate pasakojimą apie Guru, kuris su mokiniais atėjo prie Gangos šventajam ritualui, nešinas dubenėliu maistui? Mokiniai turėjo tokius pat dubenėlius, todėl guru, kad atskirtų savąjį, užkasė jį smėlyje ir suformavo kauburėlį. Koks buvo jo nustebimas, kai atėjęs pamatė, kad visi mokiniai padarė tą patį – ant kranto buvo matyti daug kauburėlių su užkastais dubenėliais. Tai mechaniško sekimo mokytoju pavyzdys. Šis „mechanistinis" požiūris į dvasinius mokymus pakankamai gajus. Čia derėtų susimastyti, kaip iš viso vyksta vadinamas „mokymas". Kaip galėjo atsitikti, kad tarp svamio Šivanandos mokinių buvo ir Jnana jogas Čaitanjananda (kurio ašramą Himalajuose turėjome galimybę aplankyti per keletą paskutinių Yatrų) ir hatha bei integralinio požiūrio atstovas svamis Vishnu devananda ir universalusis svamis Satjananda. Ar galite bent sekundei įsivaizduoti svamį Šivanandą mokantį savo mokinį Višnu devanandą teisingai atlikti asanas? Swamis Švananda sako savo mokiniui: „kulnai kartu, pečiai atpalaiduoti, rankos… ir t.t." 

Taigi, įsivaizduoti sunku. Todėl kyla klausimas, kokio pobūdžio procesas yra pats mokymas jogoje, kaip jis perduodamas? Kaip bebūtų, jei kažkas mokymą jogoje įsivaizduoja, kaip tam tikrų fizinių ar kitokių pratimų ir jų sekų „zubrinimą", vėliau, praktikuojant jogą, šis požiūris gali pasirodyti pakankamai paviršutiniškas. Paslaptis čia nedidelė – jogoje beveik nieko negalima „išmokti" kaip tą žodį mes vakaruose suprantame intelektualiąja prasme – viskas ateina lyg savaime, spontaniškai…

Štai kitas pavyzdys. Jis pateiktas knygoje apie advaitos mokytoją Ramešą knygoje „Taip jau atsitiko, kad…"

Citata: „Guru neturi kaip papūga žodis žodin kartoti savo Mokytojo žodžių. Jeigu yra lemta, kad mokymas įvyktų, jis prasideda savaime, spontaniškai, kai tik žmogus pasiekia Supratimą…. Kai kurie Mokytojai labai tiksliai, taškas į tašką, kartoja tai, ką kalbėjo jų mokytojai. Aš savo mokyme pateikiu tai, ko Dabar reikia mano mokiniams. Todėl frazės, kurias ištariu, nepanašios į tas, kuria ištarė mano Guru. Tačiau mokymas lieka tas pats, jis negali pasikeisti. … Mokymo forma priklauso nuo to, ko reikia žmonėms, atėjusiems pas tave".

Vakarietiškas protas linkęs konceptualizuoti, reiškia suprimityvinti paties mokymo proceso vyksmą. Tai, kas įgarsinta, jau nėra absoliuti tiesa. Guru dažnai moko tyla, vien buvimas šalia mokytojo turi neįkainojamą vertę. Visokios jogos technikos, išeitų, yra antrinės, todėl gali būti motyvuotai interpretuojamos. (žinoma klausimas, kas tai gali daryti ir kada?).

Tačiau, jei jau Dievas davė mus protą, tai turime jį panaudoti – mokytis būtent jo pagalba. Nėra ko tikėtis „Suvokimo" esant pradinėje jogos mokykloje. Protas, beje, reikalingas ne tik jnana jogos studijose, tačiau ir atliekant kitas praktikas. Visokie ribotumai ir proto „barjerai" egzistuoja tik tam, kad juos pašalintume. Toje pelkėje galima mirkti visą gyvenimą, o galima bandyti iš ten išsikrapštyti. Tačiau svarbu nepersistengti, kad neįkristumėm į dar gilesnę. Atrodo, kad ropškimės lauk, o iš tikrųjų pelkė traukia dar giliau. Sudėtinga, kai aplink maja, apgaulinga ir turinti daug patrauklių pavidalų iliuzijos galia.

Žinoma, pozityvu yra jau vien tai, kad vyksta sadhana, dvasinės praktikos procesas, koks jis bebūtų. Svarbu ne tiek judėjimo greitis ir konkretus kelias. Svarbu paties judėjimo buvimas ir jo kryptis. Į kalno viršūnę. Koks ilgas ir sunkus tas kelias bus, priklauso nuo daugelio faktorių. Gal kažkam svarbus pats procesas, o tikslas visai neegzistuoja, o kažkas prisiriša prie galutinio tikslo, kuris gali pasirodyti iliuzija bei proto pagimdyta koncepcija. Berods, laiko šiems ieškojimams turime, nes išminčiai sako, jog laikas yra tik mūsų proto sukurta koncepcija, kaip, beje, ir visos kitos, čia paminėtos ir nepaminėtos žmonių protų sukurtos koncepcijos.

Tačiau svamis Šivananda yra kitos nuomonės, siūlydamas negaišti laiko ir keliauti tiesiai į tikslą. Guru jau praėjo šiuo keliu ir paliko kelio ženklus. Tačiau tie ženklai nėra tokie jau paprasti ir akivaizdūs, juos reikia išmokti skaityti. Štai to sugebėjimo ir gali pritrūkti, kai protai dar nepakankamai išvalyti ir paruošti ilgai kelionei į viršūnę (kuri irgi yra tik proto sukurta dualistinė koncepcija).

Kaip bebūtų, šias pastabas, adresuotas pirmiausia pačiam sau, užbaigsiu Ramana Maharshi garsiąja fraze:

„Lėmėjas kontroliuoja mūsų likimą ir sielas pagal kiekvienos jų prarabdhakarmą. Jei kažkam yra lemta neįvykti, tai ir neįvyks, stenkis kiek gali. Tai, kam lemta įvykti, tikrai įvyks, daryk ką nori, kad to išvengti. Tai yra akivaizdu. Todėl, geriausia, ką galima padaryti, liki tyloje."

Reiškia, rašyti šių eilučių nereikėjo. Bet jos buvo parašytos.

Jogos mokytojai, vesdami asanų klases, dažnai primena, kad kvėpavimas turėtų būti sąmoningas – tai reiškia, kad kiekvienas įkvėpimas ir iškvėpimas neturi praeiti be praktikuojančiojo dėmesio. Tokia turėtų būti visa jogos praktika – ne vien aklas sekimas paskui „kažką", tegu ir turintį didelį autoritetą. Tokie dvasios ieškotojai - sekėjai gali pavirsti tiesiog avių banda (beje, labai patogu, kai pačiam nereikia priimti sprendimų). Tada kiekvienai avių bandai atsiras piemuo, tačiau ar tokia yra nemirtingos dieviškosios sielos siekiamybė?

Senojoje gurukulos sistemoje, nežiūrint ypatingų santykių tarp mokytojo ir mokinio, visada buvo skatinamas sąmoningumo elementas. Svamis Šivananda pabrėždavo, kad turime ne vien aklai tikėti ir pasitikėti, o nuolat tikrinti per savo suvokimą bei asmeninę patirtį tai, kas gali būti pavadinta jogos mokslu.

OM OM OM

Narajanas

P.S. Naudokime Dievo mus suteiktą prietaisą -   protą, neprisirišdami prie jo pagalba kuriamų koncepcijų…

……………………………………………………………………………………

Leonidas Donskis

straipsnio ištraukos, visas tekstas:

  http://www.balsas.lt/nuomones/straipsnis109909

Su doktrina susitapatinęs ir ją aptarnaujantis žmogus apskritai nustoja net minimalios kritinės distancijos su savojo lojalumo objektu ir išduoda viską, ką liberalus intelektualas laikytų savo garbės kodekso pagrindu – visų pirma kritikuoti tai, kas tau brangiausia ir su kuo save tapatini.

Daugeliui tai neįmanomai sunki laikysena. Ji reiškia, kad turi būti ypač kritiškas tam, ką labiausiai myli, kaip rašė Lewisas A. Coseris. Arba labiau už viską bijoti, kad tavo moralinės ir idėjinės ištikimybės objektas nedeformuotų tau brangių žmonių ir tavo paties moralinio charakterio, o todėl pirmajam jį apie tai įspėti, kaip teigė Vytautas Kavolis.

Nereikia didelio proto ar juolab aukštesnio lygio moralinės laikysenos, kad pasisavintum visą pasaulio gėrį ir besąlygiškai tarnautum savo grupei, laikydamas ją tiesiog gėrio grupe ir viso ko matu. Koneveikti sau svetimus ir laikyti juos viso labo tik pasigalėjimo vertais klaidatikiais nereikalauja jokio kilnesnio veiksmo. Tai žmogiška, nesunkiai paaiškinama, todėl banalu ir nepateisinama, kai tuo užsikrečia ne politinė minia, o  mąstantys žmonės.

Visų partijų ortodoksai vienodai laimingi – viskas šiame pasaulyje jiems paprasta ir aišku. Visų partijų revizionistai ir kitamaniai nelaimingi savaip . Jie netampa saviškiais nė vienai stovyklai. O juk atpažinti pagarbos vertą žmogų sau svetimoje idėjinėje aplinkoje ir pajusti, kad jis yra daug vertingesnis už tavosios grupės konformistą arba laikraščių vedamaisiais kalbantį bei emociškai sukalkėjusį ortodoksą – štai šitos gebos Lietuvos politiniam ir intelektualiniam gyvenimui reikia kaip gurkšnio tyro oro.

Svarbiausia – atsispirti ortodoksijos pagundoms. Neklystantieji, nepripažįstantieji kritikos ir nekeliantieji klausimų visada vienodai pavojingi visuomenei ir jos politiniam gyvenimui – jokio skirtumo, ar jie sėdi dešinėje, ar kairėje. Lygiai kaip pavojingi yra tie, kurie prisimena savo ideologinį tyrumą tik tada, kai juo galima dangstyti savąjį cinizmą ir oportunizmą. Tad neretai ne patriotizmas, o radikalizmas yra paskutinė niekšo priebėga.

Vytautas Kavolis yra rašęs, kad skirtingų ir viena kitai oponuojančių tradicijų revizionistų didesnis tarpusavio artimumas už jų ryšį su savosios tradicijos ortodoksais yra gražiausia, kas gali būti mūsų moderniojoje egzistencijoje.