Tiek tie, kurie tiki nematomais pasauliais ir juose vyraujančia energija, tiek tie, kurie visu tuo netiki, neturėtų nuneigti, kad, kaip jau ten bebūtų, tačiau vis gi kažkokia bendra sąmonė, kurios dėka vyksta visi procesai kosmose, kurios dėka egzistuoja Žemė ir visa, kas yra joje ir ant jos, tame tarpe ir mes, žmonės, turėtų būti. Vienos religijos ir dvasinės kryptys įvardina ją Dievu, kitos – Visatos Protu,. Absoliutu ar tiesiog Bendrąja Sąmone. Tų pačių krypčių išminčiai ir pranašai teigia, kaip susitarę tą patį: kadangi tada, kai Dievas (arba Sąmonė, jei norite) kūrė pasaulius, jokios substancijos, iš kurios jis būtų galėjęs tai padaryti nebuvo, vadinasi, jam beliko visa tai kurti iš savęs: tai reiškia – tos substancijos, iš kurios buvo jis pats. Žmogaus Protas niekada nesuras, kokia buvo ta pirmapradė substancija, nes tai iš tiesų nebe jo sfera. Plačiau mąstančiam žmogui šioje vietoje atsivers didžiulė kvapą užgniaužianti erdvė, kurioje kiekvienas gali rasti tai, ko ieško, protingas gi matys tik kosmines dulkes, dujas ar tiesiog atomus. Tačiau sekite mintį toliau. Pavadinkime tą substanciją jos tikruoju žodžiu „Sąmonė“. Kūrimo metu Sąmonės atomai buvo įvilkti į konkretiems pasauliams, kurie iš tiesų ir yra jos vystymosi pakopos, būdingus rūbus. Vadinasi, materialiajame pasaulyje, kokiame mes gyvename, būdami Žemėje, ji taip pat įgijo įvairiausias formas. Senovės žmonių sąmonė, mažiau užteršta Proto, suprato ir teigė, kad gyva yra viskas, kas tik yra gamtoje: nuo akmens, augalo iki gyvūno ar paukščio. Jie žinojo, kad sąmonę turi viskas.

Nenorėdama nieko suabsoliutinti ar išpūsti, klausiu skaitytojo: ar turės sąmonę žaislas, turįs šuns, delfino, galiausiai žmogaus pavidalą? „Nesąmonė“, - atsakysite. Žinoma, kad nesąmonė. Tačiau, jei tos pačios Bendrosios Sąmonės produktas yra ir augalai, medžiai, kurių gyvybe daug kas tiki, nors kažkam gal ir tai pripažinti sunku, vadinasi, jos atomą turi ir akmenys. Vadinasi, nors ir būdami amžinos rimties būsenoje, jie taip pat kažką suvokia. nors fiziškai reaguoti, kaip tai daro žmonės ar gyvūnai bei kai kurie augalai, negali. Negi nuo to jie mažiau gyvi? Mūsų širdys tai žino, tačiau Protas – nesupranta: jame, kaip kompiuteryje – programos nesusišneka. Deja, iš tiesų, daugelis, vaikščiojančių Žeme ir turintys dabar žmogišką pavidalą – tobulos mikroschemos: širdis toje schemoje tiesiog „pražiūrėta“. Jie neturi savo gyvenimo idėjos, dvasios valią uždegančio tikslo, įsižiebiančio kibirkštimi žmogaus širdyje. Jie nemato ir Dievo ženklų, išdėliotų Kelyje, nes jų nevertina, o kai kurie net nemano, kad juos kažkas dėlioja. Kuo jie skiriasi nuo gyvuliuko taip pat gyvenančio tik pagal įprastus penkis pojūčius: užuodžiu, jaučiu skonį, regiu fizinėmis akimis ir tai vertinu protu, galiu palytėti, apčiuopti ir galiausiai, girdžiu fizinėmis ausimis. Tik susivokimas nemirtinga siela esant, žmogų paverčia Žmogumi. Taip jau yra, kad ir to reikia mokytis. „Mikroschemos“ to mokytis nemėgsta, nes joms pakanka minėtų penkių pojūčių. Būti Žmogumi ar mikroschema – tai kiekvieno pasirinkimo reikalas. Kuo nori, tuo esi, kuo norėsi – tuo iš tiesų ir tapsi.

Mūsų gi šio straipsnio tema – akmenys. Tokia keista įžanga buvo reikalinga, kad pagrįsti ja tai, apie ką bus kalbama toliau.

Tarptautinė akmenų gydomųjų savybių tyrimo organizacija, įkurta Vokietijoje Michaelio Giengerio, laikytino mineralų terapijos pradininku Europoje ir mineralų gydomojo poveikio pagrindėju, kuriai priklauso ir šių eilučių autorė, žinodama tikrų ir netikrų, kaip ir visaip paveiktų mineralų bei uolienų poveikių žmogaus organizmui skirtumus, sąmoningai kovoja už tai, kad pirkėjas nebūtų apgaudinėjamas. Akmenys, kaip ir vaistai, turi savo poveikio kryptis ir šalutinius veiksnius. Įsivaizduokite, jei vaistininkai nebūtų ruošiami ir pardavinėtų, kas papuolė... Su akmenimis lygiai ta pati istorija. Vokietijoje ir Šveicarijoje jau buvo ne vienas apsinuodijimo mineralais atvejis. Ypač tai įtikėtina, geriant eliksyrus, kurie gaminami iš nekokybiško arba net kenksmingo mineralo. Jau minėtos organizacijos nariais užsienyje yra ir kai kurios mineralų parduotuvės, privalančios turėti atitinkamas laboratorijas ir nepriklausomus žmones, galinčius akmenis patikrinti. Yra nemažai prijaučiančių firmų, kurios perkant būtinai informuoja, jei akmuo yra kaip nors paveiktas arba juolab sintetinis ar imitacija. Dažnai tai tiesiog yra užrašyta. Tai žmonės, kurie supranta, kad ir verslą reikėtų daryti sąžiningai.

Deja, melas ir apgavystės įsitvirtina mūsų dienų pasaulyje, pradedant politikoje, versle, baigiant tarpusavio santykiuose. Daugelis apgaudinėja ir patys save, bijodami, o kartais tiesiog tingėdami pažvelgti į savo vidų, už ką paskui moka ligomis ir nesėkmėmis. Sunku žmogui susiprotėti, kad daugiausiai problemų susikuria sau pats. „Juk visi tai daro“, - atsakys daugelis. Deja, mokėti tenka tik kiekvienam už save. Čia į kitą pirštu nenurodysi. Mokėti visu savo gyvenimu. Vieni moka už puikybę, kiti – už savo agresiją, dar kiti – už pavydą ar apgavystes. Net maža apgavystė vis tiek turi apgavystės vardą. Ištrinti tai gali tik klaidos supratimas ir stengimasis jos nebekartoti.

Pardavinėti netikrus akmenis, sakant žmogui, kad jie tikri – lygiai tokia pati apgavystė. Vieni pardavėjai tai daro sąmoningai, kiti – nežino ir nesigilina, nes jiems akmenys – tik gražūs blizgučiai. Yra tų, kurie žino, jog parduoda netikrą, bet bijo sakyti pirkėjui, „kad direktorė iš darbo neišmestų“. Beveik visi prekiautojai Lietuvoje jau išmoko, jog lengviau akmenį parduoti, kai aprašomos ir jo savybės. Tokiu būdu šalia sintetinio saulės akmens, akvamarino, turkio ar mėnulio akmens atsiranda jų savybių aprašas. Paklausus pardavėjų, kodėl jos taip daro, pradžioje visada tikinama, kad akmuo tikras. Yra tų, kurios tiesiog atsako: “man tas pats“. Vargšas pirkėjas nusiperka „turkį“ ar „saulės akmenį“, šventai tikėdamas, kad tyros pardavėjos akys nemelavo.

Yra pirkėjų, kuriems iš tiesų tas pats – tikras akmuo ar ne. Jiems svarbu, kad jis derėtų prie akių spalvos ar rūbo. Tie pirks net tada, kai pardavėja pasakys, kad tai sintetinis akmuo arba imitacija. Tokių tikrai yra nemažai, todėl verslą galima būtų daryti ir neprasilenkiant su savo sąžine, kaip ir nekraunant sau sukčiavimo karmos.

Tačiau kuo kalti tie, kurie perka akmenį gydymui ar savo kažkurių savybių korekcijai, nes tuo tiki. Tikėti ar netikėti – kiekvieno teisė: tiek to, kuris parduoda, tiek to, kuris perka. Bet kodėl šiuo ne vienam sunkiu finansiškai laikotarpiu, sukrapštęs gal paskutinius pinigus, tikėdamas pardavėju, žmogus turi atiduoti juos už niekuo negalintį padėti surogatą. Tai lygiai tas pats, kas vaistinėje nusipirkti niekuo negalinčius padėti vaistus su senai pasibaigusia garantija arba sugedusį maistą. Ir viena, ir kita grįžus teks išmesti, suprantant, kad pinigai išėjo labdarai...parduotuvei. Sąmonėjančių ir sąžiningų žmonių daugėja ir jų tikrai daugės. Tačiau paradoksas tas, kad didelė jų dalis nėra tokie turtingi, kad galėtų šelpti verslininkus. Galų gale, kodėl jie turi tai daryti, vien todėl, kad nepažįsta mineralo, neskiria tikro nuo netikro. Jis tiki pardavėjo sąžiningumu ir džiaugiasi gal kiek pigiau gavęs, ko ieško. Kodėl pirkėjas privalo pažinti akmenis? Jis juk ateina ten, kur juos turėtų pažinti ir jam teisingai patarti...

Pamenu neseną faktą. Nuėjau į pažįstamos dailininkės parodą. Kartu su ja eksponavosi ir kita, pateikusi savo akvareles ir karolius. „Ar Jūs specialiai naudojote sintetiką?“ – paklausiau dailininkės. Šios akys suapvalėjo; „Kaip, aš gi pirkau medžiagas rimtoje parduotuvėje, kur gi kitur. Mane užtikrino, kad visi karoliukai tikri. Kaip jie šitaip gali?“. Moteriai buvo šokas. Nežinau, ar ji po to paliko tą bižuteriją stende ar nuėmė. Ne papuasų kraštas Lietuva. Yra čia ir juvelyrinės tradicijos, yra ir žmonių, žinančių akmenis. Senais laikais tokius pardavėjus pavadintų sukčiais, o dabar jie vadinami verslininkais. Matomai, kad žodis „karma“ tokiems žmonėms dar visiškai nieko nesako.

Užsieniuose dabar madingos parduotuvės, kur žmonės gali išsirinkti įvairių pasipuošti tinkamų blizgučių, tačiau daug kur pardavėjams net nešauna į galvą įrodinėti, kad stiklas – tai kalnų krištolas, o kiek melstelėjęs stiklas – tai akvamarinas, violetinis stiklas – tai ametistas, o geltonas – citrinas ir t. t. Tokiose parduotuvėse, tiesa, galima rasti apie 10 – 15 procentų tikrų mineralų, kurie dažnai būna dažyti, kaitinti arba tiesiog paprastesnės kokybės. Nereikia nė sakyti, kad gydymui toks produktas netinkamas.

Pradžioje mes kalbėjome apie sąmonę, kurią turi visa, kas gyva. Sintetinis akmuo arba imitacija sąmonės neturi. Neturi jis ir gaivinančios vibracijos, kurią turi tik tikras ir kokybiškas mineralas. Būtent ta vibracija ir veikia žmogaus subtiliąsias sistemas, jas atgaivindama ir valydama, būtent ta vibracija padeda žmogui keisti mąstymą, po ko keičiasi ir visas gyvenimas. Tie kas tai patyrė ir žino, kad tai tiesa, ieško gyvų akmenų. Vadinasi, jų teisė – juos ir gauti.

Tie, kurių protas laiko sielą geležiniuose čiuptuvuose, visu tuo netiki. Jiems mineralų savybės, nurašytos iš internetinio puslapio ar knygos, net nenurodant šaltinio, tai tik marketingo priemonė. Tas savybes jie pateikia tiek šalia tikro, tiek šalia netikro mineralo. Ši grupė nemato skirtumo tarp tikro ir netikro akmens, nes iš tiesų jei jie sustotų ir pamąstytų, ar jie patys tikri ar ne...ko gero atsakymo ilgai tektų ieškoti... Vieniems jų brangieji akmenys tiesiog verslas, kitiems tik gera investicija arba jų imidžo dalis.

Mūsų centras buvo pirmoji oficiali vieta Lietuvoje, kur jau prieš 12 metų šalia teikiamų konsultacijų pradėjome pardavinėti ir mineralus, kad žmogus galėtų juos nusipirkti, neabejodamas jų tikrumu, vadinasi ir poveikiu. Rašėme straipsnius, dalyvavome daugybėje laidų, kad šviesti žmones. Šis straipsnis – taip pat švietėjiškas. Tai kreipimasis į pardavėjų sąžinę ir pirkėjų budrumą. Net gi jei jis kažkieno būtų priimtas it kova su vėjo malūnais, šventai tikiu, kad nors keletą gyvų širdžių jis užkabins: kažkas nebenorės ir nebegalės apgaudinėti pirkėjo, o kažkas labiau pagalvos prieš pirkdamas.

Nelengvai gyvena didžioji Lietuvos žmonių dalis. Visi laukia, kad kažkas kažką imtų daryti, o jis tik pažiūrės. Pradėti reikia pirmiausia nuo savęs. Šio straipsnio tema buvo – mineralai. Tuo užsiimame patys, todėl matome problemas, apie kurias negalime nekalbėti. Pardavėjams ir jų vadovams trūksta sąžiningumo, geranoriškumo ir informacijos. Jie nepajėgūs teisingai dirbti su pirkėjais. Vadinasi, jei mineralų pardavėjai ims labiau šviestis patys, neapgaudinės pirkėjų pagal CIBJO reikalavimus, įrašydami šalia sintetinio akmenis „sintetinis“, šalia imitacijos – „imitacija“, šalia dažyto – „dažytas“ ir t. t., jie patys sąmonės, tuo galėdami labiau padėti ir pirkėjui. Neturi čia būti ir konkurencinės baimės, trukdančios pasitarti, jei kas neaišku. Užsieniuose, ypač šiaurinės Afrikos bei pietinės Azijos šalyse, parduodama daug sintetikos, teigiant, kad visa tai tikra. Negi mums reikia sekti tuo pavyzdžiu. Būkime teisingi žmonėms, kurie mumis tiki, galų gale, būkime teisingi sau.

Būtų iš tiesų džiugu, jei švietėjiškos iniciatyvos imtųsi Lietuvos prabavimo rūmų darbuotojai, kurie iš tiesų vieninteliai būtų pajėgūs įvesti čia kažkokią sistemą. Tegul nors ir kartą metuose būtų suorganizuojama sueiga tų, kurie prekiauja mineralais. Tai neturėtų būti firmų prisistatymas. Mano manymu, priimtiniausia čia būtų seminarų - paskaitų forma. Itin svarbiomis čia galėtų būti temos apie tikrų ir netikrų mineralų atpažinimą. Mūsų astromineralogijos centras mielai galėtų pasidalinti savo sukaupta informacija apie mineralų savybes, darbą su jais.

Tuos, kuriems iš tiesų rūpi mineralai, jų pritaikymas bei savęs paties pažinimas, galime pakviesti į jau metus prie mūsų centro veikiantį Akmenų tyrinėtojų ir mylėtojų klubą.

Viskas iš tiesų yra tik mūsų pačių rankose. Todėl, jei kažką gero padarysime šiandien, rytoj geru bus ir atmokėta, tačiau, jei šiandien kažkam sukursime diskomfortą, rytoj tą diskomfortą gausime patirti patys, Tokie Kosmoso dėsniai ir tų, kas juos kuria, jokiais pasaulio pinigais nepapirksi.

Pagarbiai -